Kas tie atvirieji duomenys ir kodėl jie svarbūs žurnalistams
Atvirieji duomenys – tai informacija, kurią valstybinės institucijos, savivaldybės ar kitos organizacijos skelbia viešai ir laisvai prieinamą. Biudžetų suvestinės, viešųjų pirkimų sąrašai, gyventojų statistika, aplinkosaugos matavimai – visa tai gali gulėti internete ir laukti, kol kas nors paims ir panaudos.
Žurnalistams tai reiškia vieną paprastą dalyką: yra šaltinių, kurių nereikia prašyti komentaro. Jie jau ten. Klausimas tik – ar žinai, kur žiūrėti ir ką su tuo daryti.
Kur ieškoti
Lietuvoje pagrindinė vieta pradėti – data.gov.lt. Ten rasite šimtus duomenų rinkinių nuo švietimo iki transporto. Savivaldybių svetainės taip pat dažnai skelbia viešųjų pirkimų ataskaitas ir biudžeto vykdymo suvestines, nors kokybė skiriasi – vieni duomenys tvarkingi, kiti primena senas skaičiuokles, kurias kažkas užpildė skubėdamas.
Europos lygmeniu veikia data.europa.eu – naudinga, kai norisi palyginti, kaip sekasi Lietuvos savivaldybėms kitų šalių kontekste. Taip pat verta nepamiršti Registrų centro, Statistikos departamento ir Aplinkos apsaugos agentūros duomenų bazių.
Kaip pradėti dirbti su duomenimis
Nereikia būti programuotoju. Didžiąją dalį žurnalistinių užduočių galima atlikti su Excel ar Google Sheets. Filtravimas, rikiavimas, paprastos formulės – to dažniausiai pakanka, kad rastum, kas išsiskiria iš bendro fono.
Praktiškas pavyzdys: paimk savivaldybės viešųjų pirkimų sąrašą, surikiuok pagal sumą ir pažiūrėk, kas gauna didžiausius kontraktus. Tada patikrink, ar tie tiekėjai turi ryšių su savivaldybės tarybos nariais. Tai ne sudėtinga analizė – tai elementarus žvilgsnis į tai, kas jau yra vieša.
Jei nori daugiau, OpenRefine padeda išvalyti netvarkingus duomenis, o Datawrapper leidžia greitai sukurti paprastas vizualizacijas, kurias galima tiesiogiai įkelti į straipsnį.
Dažniausios klaidos
Pirma – pasitikėti duomenimis aklinai. Valstybiniai duomenys kartais būna netikslūs, pasenę arba neišsamūs. Visada verta patikrinti bent keliais kitais šaltiniais arba tiesiogiai paklausti institucijos, kaip konkretus skaičius buvo gautas.
Antra – pamiršti žmones. Duomenys parodo tendenciją, bet ne istoriją. Jei statistika rodo, kad tam tikrame rajone ypač dažnai teikiamos socialinės pašalpos, tai tik pradžia. Toliau reikia eiti ir kalbėti su tais, kurie tą statistiką sudaro.
Trečia – pervertinti savo atradimą. Ne kiekvienas įdomus skaičius yra skandalas. Kartais tai tiesiog kontekstas.
Kai duomenys tampa istorija
Geriausi atvirųjų duomenų panaudojimo atvejai žurnalistikoje nėra tie, kur duomenys yra pats straipsnis. Jie yra tie, kur duomenys padeda užduoti tinkamą klausimą. Kai matai, kad viena mokykla gauna kelis kartus mažiau finansavimo nei kita tame pačiame mieste – tai dar ne straipsnis. Tai priežastis paskambinti direktorei, nueiti į tėvų susirinkimą, pasėdėti pamokoje.
Atvirieji duomenys žurnalistui yra kaip žemėlapis – jie parodo, kur eiti, bet pats kelias vis tiek turi būti nueitas. Ir tai, beje, yra geroji naujiena: technologijos nepadarys žurnalistų nereikalingų, kol žmonės vis dar reikš žmonėms daugiau nei lentelės.