Pinigų srautai ir jų paslaptys
Kai pirmą kartą susėdome su žmona prie virtuvės stalo ir išskleidėme visus čekius, sąskaitas ir banko išrašus, pajutome keistą jausmą – tarsi būtume archeologai, tyrinėjantys savo pačių finansinę praeitį. Kur dingo tie pinigai? Kodėl kiekvieną mėnesio pabaigą sąskaitoje šmėkščioja tik kelios dešimtys eurų, nors uždirbiame neblogai? Atsakymas buvo paprastas ir kartu bauginantis: mes tiesiog nežinojome, kur teka mūsų pinigai.
Šeimos biudžeto valdymas – tai ne matematikos olimpiada ir ne bausmė už tai, kad mėgstate kavą iš kavinės. Tai greičiau kaip sodas, kurį reikia prižiūrėti: pasodinti tinkamus augalus, laiku juos palaistyti, išravėti piktžoles ir kantriai laukti derliaus. Kai kurie žmonės mano, kad biudžeto planavimas – tai nuolatinis atsisakymas ir skurdas, bet iš tikrųų tai priemonė įgyti laisvę. Laisvę rinktis, ką pirkti, kada keliauti ir kaip gyventi.
Pirmasis žingsnis visada yra tas pats – išsiaiškinti, kur dabar esate. Ne kur norėtumėte būti, ne kur manote esą, bet kur iš tikrųjų. Tai reiškia surinkti visus duomenis apie pajamas ir išlaidas bent už tris pastaruosius mėnesius. Taip, tai nuobodu. Taip, tai užtrunka. Bet be šio žingsnio viskas kita bus tik fantazijos apie geresnį gyvenimą.
Kategorijų chaosas ir tvarkos kūrimas
Kai pradėjome skirstyti išlaidas į kategorijas, pirmiausia padarėme klaidą, kurią daro beveik visi – sukūrėme per daug kategorijų. „Maistas”, „Maistas restorane”, „Greitas maistas”, „Kavos”, „Užkandžiai” – skamba pažįstamai? Problema ta, kad kuo daugiau kategorijų, tuo sunkiau viską sekti ir tuo greičiau visa sistema subyrėja.
Geriau veikia paprastesnis modelis. Mes galiausiai sustojome ties šešiomis pagrindinėmis kategorijomis: būtinos išlaidos (būstas, komunalinės paslaugos, transportas į darbą), maistas (viskas, ką valgome), gyvenimo kokybė (drabužiai, higiena, vaistai), pramogos (restoranai, kinas, hobiai), santaupos ir netikėtumai. Šešios kategorijos. Ne dvidešimt, ne trisdešimt. Šešios.
Būtinų išlaidų kategorija turėtų sudaryti apie 50-60% jūsų pajamų. Jei sudaro daugiau, turite problemą – arba per brangiai gyvenant, arba per mažai uždirbate. Maistas paprastai ima dar 15-20%. Jei pastebite, kad maistui išleidžiate 30% ar daugiau, verta susimąstyti – galbūt per daug užsakote pristatymą į namus arba perkate daug gatavų patiekalų, kurie kainuoja trigubai brangiau nei ingredientai jiems pasigaminti.
Gyvenimo kokybės kategorija – apie 10-15%. Čia slypi pavojus, nes lengva save apgauti, kad nauji batai ar dar vienas kremas veidui yra „būtinybė”. Kartais taip ir yra, bet dažniausiai ne. Pramogos – dar 10-15%. Taip, turite teisę džiaugtis gyvenimu, bet ne už visas pajamas.
O dabar pats svarbiausias dalykas: santaupos turėtų būti ne tai, kas lieka mėnesio pabaigoje (nes niekada nieko nelieka), bet pirmoji „išlaida” mėnesio pradžioje. Mokate sau pirmam. 10% minimaliai, o jei norite sutaupyti 30% per metus, turite siekti 20-25% santaupų normos.
Automatizavimo magija
Yra priežastis, kodėl daugelis žmonių nesugeba taupyti – jie pasitiki savo valia. O valia yra kaip raumenys: po sunkios dienos darbe ji išsenka. Grįžtate namo pavargę, matote reklamą apie nuolaidą, ir štai jau paspaudėte „pirkti”. Valia jums nepadės. Bet sistema padės.
Mes sukūrėme tokią sistemą: algos dieną automatiškai nuskaičiuojama 25% į atskirą santaupų sąskaitą, prie kurios net neturime prisegtos mokėjimo kortelės. Tai pinigai, kurių „nematome”. Jie egzistuoja, auga, bet kasdienėje sąmonėje jų nėra. Dar 10% eina į trumpalaikių tikslų sąskaitą – atostogoms, dovanoms, netikėtiems remontams. Likę 65% – tai mūsų „gyvenamieji” pinigai.
Tokia automatizacija panaikina pagrindinę taupymo kliūtį – sprendimų priėmimą. Jums nereikia kiekvieną mėnesį spręsti, ar taupysite, kiek taupysite, kada pervesime pinigus. Sistema viską daro už jus. Jūs tiesiog gyvenate su tuo, kas liko.
Dar vienas automatizavimo aspektas – sąskaitų apmokėjimas. Nustatyti automatinius mokėjimus už būstą, elektrą, internetą, draudimą reiškia, kad niekada nevėluosite, nemokėsite baudų ir nesugaišite laiko kiekvieną mėnesį prisimindami, ką reikia sumokėti. Smulkmenos? Galbūt. Bet šios smulkmenos per metus sutaupo ne tik pinigų, bet ir daugybę nervų ląstelių.
Maisto išlaidų optimizavimas be skausmo
Maistas – tai kategorija, kur daugelis žmonių išleidžia dvigubai ar net trigubai daugiau, nei reikėtų, ir net to nepastebi. Ne todėl, kad būtų iššvaistantys, bet todėl, kad neturi plano.
Mes pradėjome nuo paprasto dalyko: sekmadienio vakarais suplanuojame savaitės meniu. Ne kažką sudėtingo – tiesiog užsirašome, ką valgysime pietums ir vakarienėms. Tada sudarome pirkinių sąrašą pagal tą meniu. Ir – svarbiausia – laikomės to sąrašo parduotuvėje.
Skamba nuobodžiai? Galbūt. Bet žinote, kas tikrai nuobodu? Stovėti parduotuvėje po darbo, alkaniems, ir bandyti sugalvoti, ką šiandien gaminti. Tokiomis akimirkomis gimsta sprendimai užsisakyti picas už 25 eurus arba pirkti brangius gatavus patiekalus. O kai turite planą, tiesiog grįžtate namo ir gaminate tai, kas suplanuota. Jokio streso, jokių impulsyvių sprendimų.
Dar vienas trikis: pirkti sezoniškai ir vietiškai. Vasarą braškės kainuoja 2 eurus už kilogramą, žiemą – 8 eurus. Ar vasaros braškės skanesnės? Taip. Ar žiemos braškės aštuonis kartus skanesnės? Ne. Vietinės daržovės ne tik pigesnės, bet ir šviežesnės, ir skanesnės. Ir jums nereikia mokėti už tai, kad pomidoras keliavo iš Ispanijos.
Mes taip pat atradome, kad vienas ar du vegetariški pietūs per savaitę sumažina maisto išlaidas apie 15-20%. Ne todėl, kad taptume vegetarais, bet todėl, kad mėsa – brangiausia maisto produktų dalis. Lęšių troškinys ar daržovių karis kainuoja kelis eurus ir yra ne mažiau sotus bei skanus.
Pramogų ir malonumų balanso menas
Štai kur daugelis biudžeto planų žlunga – per griežtame taupyme. Žmonės nusprendžia, kad atsisakys visų pramogų, neis į restoranus, nustos pirkti kavą, atšauks sporto klubo abonementą. Ir dvi savaites tai veikia. Gal net mėnesį. O paskui įvyksta „срыв” – viską nusispjauna ir per savaitgalį išleidžia pusę mėnesio biudžeto.
Biudžetas turi būti tvaraus gyvenimo įrankis, o ne laikina dieta. Todėl pramogoms ir malonumams turi būti skirta vietos. Tik reikia būti protingiems dėl to.
Mes su žmona išsiaiškinome, kas mums tikrai teikia džiaugsmą, o kas yra tik įprotis ar socialinis spaudimas. Paaiškėjo, kad man tikrai svarbu eiti į kino teatrą kartą per mėnesį – tai mano būdas atsipalaiduoti. Bet sporto klubas? Iš tikrųjų ten eidavau tik dėl to, kad „reikia”. Dabar bėgioju parke nemokamai ir jaučiuosi geriau.
Žmonai svarbu kartą per mėnesį susitikti su draugėmis restorane. Bet jai visiškai nesvarbu turėti naujausią telefoną ar dažnai pirkti naujus drabužius. Kai supratome, kas mums tikrai svarbu, tapo lengva atsisakyti to, kas nesvarbu.
Dar vienas principas: ieškoti pigesnių alternatyvų tam pačiam malonumui. Vietoj brangaus restorano – pigesnis, bet jaukus. Vietoj kino teatro – kartais namų kino vakaras su draugais. Vietoj brangių atostogų užsienyje – kelionė po Lietuvą, kuri gali būti ne mažiau įdomi ir kainuoja tris kartus pigiau.
Impulsyvių pirkimų gaudyklės
Yra priežastis, kodėl parduotuvės deda saldainius prie kasų. Yra priežastis, kodėl internetinės parduotuvės siunčia jums el. laiškus su „tik šiandien” nuolaidomis. Yra priežastis, kodėl matyti „90% nuolaida” verčia širdį plakti greičiau. Visa tai sukurta tam, kad pirktumėte impulsyviai, be mąstymo.
Impulsyvūs pirkimai – tai biudžeto žudikas numeris vienas. Ne dideli, suplanuoti pirkimai, o būtent šie maži, nereikšmingi, „tik 5 eurai” pirkimai, kurie per mėnesį sudaro šimtus eurų.
Mes įvedėme 48 valandų taisyklę: jei norime kažko nusipirkti, kas nėra būtinybė ir kainuoja daugiau nei 20 eurų, laukiame 48 valandas. Įsidedame į „norų sąrašą” ir laukiame. Žinote, kas nutinka? Apie 70% atvejų po dviejų dienų tas noras išgaruoja. Paaiškėja, kad tai buvo ne tikras poreikis, o tik akimirksnio impulsas.
Dar viena gudrybė: ištrinti visas apsipirkimo programėles iš telefono. Taip, visas. Jei tikrai ko nors reikia, galite atsidaryti naršyklę ir pirkti per ją. Bet tas papildomas žingsnis – atidaryti naršyklę, įvesti svetainės adresą, prisijungti – sukuria pakankamai trinties, kad sustabdytų daugelį impulsyvių pirkimų.
Ir dar: atsisakyti visų lojalumo programų ir nuolaidų naujienlaiškių. Žinau, skamba keistai – atsisakyti nuolaidų? Bet problema ta, kad tos „nuolaidos” dažniausiai verčia jus pirkti tai, ko iš viso nenorėjote pirkti. „Sutaupote” 20 eurų pirkdami kažką už 50 eurų, ko jums nereikėjo. Iš tikrųjų praradote 50 eurų.
Netikėtumų fondas – jūsų finansinis oro pagalvė
Prieš trejus metus mūsų skalbimo mašina nusprendė, kad gyveno pakankamai ilgai. Tiesiog sustojo veikti. Reikėjo naujos, ir reikėjo greitai. Anksčiau tokia situacija būtų reiškusi stresą, skolinimąsi pinigų arba kredito kortelės naudojimą. Bet šįkart mes tiesiog panaudojome netikėtumų fondą.
Netikėtumų fondas – tai pinigai, skirti gyvenimo netikėtumams. Ne atostogoms, ne dovanoms, ne naujiems batams. Būtent netikėtiems dalykams: sugedusiam automobiliui, dantų gydymui, namų remontui, netikėtai atleidimui iš darbo.
Idealus netikėtumų fondas turėtų padengti 3-6 mėnesių būtinų išlaidų. Tai reiškia, kad jei netektumėte darbo, galėtumėte gyventi 3-6 mėnesius be pajamų. Skamba kaip daug? Taip, tai daug. Bet tai ir turėtų būti daug – tai jūsų finansinis saugumas.
Kaip sukurti tokį fondą? Pamažu. Pradėkite nuo 500 eurų tikslo. Kai pasieksit, siekite 1000 eurų. Paskui 2000. Ir taip toliau. Kiekvienas žingsnis suteikia daugiau ramybės. Kiekvienas žingsnis reiškia, kad gyvenimo netikėtumai nebegąsdina taip, kaip anksčiau.
Šiuos pinigus laikykite atskiroje sąskaitoje, bet tokioje, iš kurios galite greitai juos pasiekti. Ne investicijose, ne ilgalaikėse indėliuose – paprastoje taupomojoje sąskaitoje. Taip, palūkanos bus mažos, bet tai ne investicija – tai draudimas.
Kai skaičiai tampa gyvenimo būdu
Po metų gyvenimo su biudžetu pastebėjome keistą dalyką: mes nebepjaustome savo gyvenimo, nebeatsisakome dalykų, kurie mums svarbūs. Bet kažkaip pinigų lieka. Kažkaip sąskaitoje auga suma, kuri anksčiau atrodė neįmanoma. Kažkaip atostogoms nebereikia skolintis. Kažkaip netikėti remontai nebekelia panikos.
Tai nėra stebuklai. Tai paprasčiausiai suvokimas, kur teka pinigai, ir sąmoningi sprendimai apie tai, kur jiems leisti tekėti. Tai kaip upės kryptis – galite leisti jai tekėti chaotiškai ir praplėsti visus krantus, arba galite nukreipti ją taip, kad ji maitintų jūsų sodą.
Mes sutaupėme ne tiksliai 30% – kai kuriais mėnesiais buvo 25%, kai kuriais 35%. Bet vidutiniškai per metus išėjo apie 28-30%. Tai reiškė, kad per metus sutaupėme beveik keturių mėnesių algą. Keturių mėnesių! Pinigai, kurie anksčiau tiesiog dingo nežinia kur.
Ar tai reiškia, kad gyvename skurdžiai? Visai ne. Mes ir toliau einame į restoranus, keliaujame, perkame tai, kas mums svarbu. Tik dabar tai darome sąmoningai, o ne impulsyviai. Ir tai visas skirtumas.
Biudžeto valdymas nėra apie atsisakymą. Tai apie pasirinkimą. Pasirinkimą gyventi taip, kaip jūs norite, o ne taip, kaip atsitiktinai susiklosto. Pasirinkimą turėti laisvę, o ne būti pinigų įkaitu. Ir kai tą supranti, skaičiai nustoja būti priešas – jie tampa įrankiu kurti gyvenimą, kokio nori.